apie

2020-aisias metais buvo paskelbta apie planuojamą Kauno apskrities viešosios bibliotekos pastato renovaciją. Nerimaujant dėl neapibrėžtos ir trapios bibliotekos ateities bei atsižvelgiant į tai, jog pastatas nėra įtrauktas į valstybės saugomų kultūros vertybių registrą, mes atlikome nuoseklų KAVB erdvės tyrimą. Tarsi į kreonines šalčio vonias neribotam laiko tarpui panardinome architektūrines pastato struktūras bei užfiksavome originalius šios vietos atmintimi ir potencialais įsigėrusius paviršius. Paskutinį kartą filmavimo kamerų atminties kortelėse įrašėme viešąsias pastato erdves bei įprastai vartotojams neprieinamus septynis saugyklos aukštus, savo geležiniuose gniaužtuose tvirtai laikančius apie du milijonus leidinių.

Istorinis tirpsmas Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje

Tekstas: Tautvydas Urbelis

Užsimerkite ir atsipalaiduokite. Pajuskite savo kūno svorį. Giliai įkvėpkite ir atmerkite akis – jūs Kaune, kopiate į Parodos kalną. Prieš jūsų akis – medžių apsuptos Žaliakalnio gatvelės, tarp kurių neįmanoma nepastebėti Kauno apskrities viešosios bibliotekos. Nuo šios elegantiškos raudonų plytų matronos, įsikūrusios senajame Ąžuolyne ir iškilusios virš medinių Žaliakalnio namų, atsiveria vaizdas į aplinkinius rajonus. Jos išraiškingus apvalius bokštus abipus įėjimo laiptų atsveria aštrūs kampai, o patys bokštai spinduliuoja orumu, kuriam Kaune gali prilygti vos keli pastatai.Kauno apskrities viešoji biblioteka (KAVB) – tai kultūros grynuolis, pamažu augęs ir leidęs įvairiems sluoksniams formuoti jo pavidalą. Jos istorija daugialypė, todėl bibliotekos ištakas nustatyti nelengva. Galbūt 1987 m. rugsėjo 3 d., kai įvyko iškilmingas dabartinio pastato atidarymas? O gal 1950 m. spalio 1 d., kai biblioteka pradėjo veikti Prekybos, pramonės ir amatų rūmuose? O jei tai 1869 m., kai Kaune duris atvėrė pirmoji viešoji biblioteka? Bibliotekos kilmės ištakų gylis abejonių nekelia. Galime grįžti į dar ankstesnius laikus, į 1361 m., kai pirmą kartą istorijoje buvo paminėtas Kaunas – nes nėra bibliotekos be miesto. Arba nusikelti į 2600 m. pr. m. e., datą, menančią pirmąją žinomą biblioteką Mesopotamijoje – nes nėra miesto be bibliotekos.

Atsekti tokio pastato ištakas ir sudaryti jo genealoginį medį neabejotinai sudėtinga. Tam reikia išskirtinės kantrybės ir ištvermės. Informacija, leidusi parašyti šį tekstą, taip pat paženklinta kantrybe – sklaidant senus leidinius ir archyvinę medžiagą, verčiant sausus pageltusius puslapius, kremu drėkinant nemaloniai išsausėjusias rankas. Istorijos patyrimas yra tiek pat meditatyvus, kiek instinktyvus bei kontempliatyvus. Akimirkai pamėginkite įsivaizduoti savo rankas tarsi šiltus portalus, nukeliančius į skirtingus laikmečius ir gyvenimus. Akys, smegenys ir galiausiai visas kūnas pasineria į efemerišką istorijos tėkmę. Kauno apskrities viešoji biblioteka yra šios tėkmės dalis, o taip pat talpykla kitoms tėkmėms, kurios taip sulėtėja, kad ilgainiui sustingsta į knygas, leidinius ir dokumentus. Lėtumas apima visą biblioteką ir jos aplinką, kai ši švelniai ima snausti mėnesius, dešimtmečius ir net tūkstantmečius trunkančiu miegu. Šio snaudulio įrodymas glūdi seno granito ir marmuro pamatuose. Jie tarnauja kaip šaknys, jungiančios pastatą su kalva, susiformavusia maždaug prieš 12 000 metų, atsitraukiant paskutiniam ledynmečiui. Kalvoje apstu sąnašų, slenkančio ledo atneštų iš seniai išnykusių vandenynų gelmių. Prieš milijonus metų susiformavę sluoksniai švelniai plukdo įmigusią biblioteką, nešamą istorijos srovių.

Sekti istorijos vingius reikia istorinių žinių, kantrybės ir plastiškumo. Šiurkšti istorinė klasifikacija uždusina visą gyvybę, nekantriai atliekamuose tyrimuose praleidžiamos trapios istorinės detalės, tačiau plastiškumas gali padėti pažvelgti į stulbinantį bibliotekos kūrimosi pasaulį. Kaip teigia prancūzų filosofė Catherine Malabou, plastiškumo koncepcija užpildo pertrūkį tarp tiksliųjų ir humanitarinių mokslų, į smegenų tyrinėjimų lauką įtraukiant beveik visas žmogaus gyvenimo sritis. C.Malabou kelia klausimą, ką reiškia biologinis faktas, kad mūsų smegenys funkcionuoja, sąveikaudamos su kitais kūno organais, o pačių smegenų veikimas kontroliuoja daugelį kūno funkcijų. Smegenų unikalumas pirmiausia siejasi su sąmonės, savimonės bei savęs pažinimo kilmės klausimais. Šiais laikais turime galimybę stebėti smegenų siunčiamus ir priimamus cheminius ir elektrinius signalus, tačiau net ir stebėdami juos bei jų perdavimo būdus, nesame iki galo pajėgūs paaiškinti sąmonės.

Plastiškumas apima smegenų gebėjimą transformuotis ir atsinaujinti (o tai svarbu kalbant apie bibliotekų formavimąsi), kuris reiškia neišsemiamą galimybę augti. Tačiau, kaip teigia C. Malabou, tai tik viena iš plastiškumo pusių. Vadovaujantis išskirtinai pozityvia plastiškumo samprata, nuvertinama iš pirmo žvilgsnio destruktyvi traumų ir neurodegeneracinių sutrikimų paženklinta plastiškumo pusė. Suvokiant plastiškumą kaip vientisą, evoliucionuojantį ir atsekamą, lengva marginalizuoti tuos, kuriems plastiškumo stinga. Kitaip tariant, šiuolaikinė smegenų samprata sukuria filtrą, palankų turintiems dabartinėje socialinėje ir ekonominėje sistemoje turintiems „tinkamomis“ arba „normaliomis“ laikomų kognityvinių savybių. Didžiulį kūrybinį plastiškumo potencialą neretai nustelbia juo dangstomas selektyvumas ir įvairūs apribojimai. Kitaip tariant, šiuolaikinė smegenų samprata sukuria filtrą, palankų turintiems dabartinėje socialinėje ir ekonominėje sistemoje turintiems „tinkamomis“ arba „normaliomis“ laikomų kognityvinių savybių. Didžiulį kūrybinį plastiškumo potencialą neretai nustelbia juo dangstomas selektyvumas ir įvairūs apribojimai.

Tyrinėdamas Kauno apskrities viešosios bibliotekos istoriją, Paveldo institutas sudarė laiko juostą, galinčią pasitarnauti kaip puikus skirtingų plastiškumo atmainų pavyzdys.

Net ir neturėdami išsamių istorinių žinių apie biblioteką, galime nesunkiai pastebėti, kad kai kurie laiko juostos įrašai neatlaikytų nuoseklios akademinės redakcijos. Besitraukiantis ledynmetis aplink Nemuną ar architektų kelionė į Donecką atrodo kaip nereikšmingos smulkmenos ar keistenybės. Tačiau žvelgdami į įvykius ir žmones, kurie sudarė sąlygas bibliotekai formuotis kaip nelinijiniam sąveikų tinklui, galime įvertinti jos procesinį ir istorinį turtingumą. Nors laiko juosta susideda iš faktų, jų tarpusavio ryšiai ir sąveika kinta – nereikšmingos smulkmenos tam tikromis aplinkybėmis gali tapti pagrindiniu bibliotekos (ar bet kurio kito reiškinio) formavimosi veiksniu. Paprastai tai lėti procesai; istorinių procesų ryšiams suprasti reikia kantrybės ir ištvermės. Net jei ir negirdėti besitraukiančio ledynmečio garso, jis vis tiek glūdi įrašytas bibliotekos pamatuose kaip amžių senumo granito ir marmuro dalelės.

Kur kas lengviau paklusti minėtai dominuojančios socialinės-ekonominės paradigmos logikai, kuri laikosi ant lengvai atpažįstamų modelių ir atsikartojimų, siūlydama lengvai prieinamą redukuotą tikrovę. Aproprijuotas plastiškumas supaprastina pasaulį ir pateikia jį kaip kaskart vis homogeniškesnį. Toks plastiškumas pasitelkia prekių, vaizdų ir informacijos perteklių, kad užmaskuotų slopstančią įvairovę. Pripažindami ir įteisindami destruktyviąją plastiškumo pusę galime atpažinti ir puoselėti pažeistos įvairovės gebėjimą atsilaikyti. Tai anaiptol nepaneigia nei plastiškumo teikiamų galimybių ar pažangos, nei jų svarbos, tačiau reikalauja pašalinti filtrus, skiriančius „normalų“ ar „sveiką“ nuo „nenormalaus“ ar „sergančio“.

Žiūrint į laiko juostoje pateiktą dinamišką ir kintamą veiksnių, leidusių atsirasti Kauno apskrities viešajai bibliotekai, interpretaciją, atsiveria erdvė įvairiems istorijos dalyviams priminti apie savo įnašą. Net jei tas įnašas sunkiai pastebimas. Galbūt dėl to biblioteka pamažu tapo prieglobsčiu visiems besijautusiems apleistais redukuojančio progreso nulemtoje tikrovėje. Jei kada nors teko lankytis KAVB, ypač dienos metu, tikriausiai teko matyti ką nors kalbantį su savimi, vargstantį prie klaviatūros kompiuterių kabinete, o gal be tikslo šmirinėjantį tarp knygų lentynų, besižvalgantį, regis, visur ir niekur tuo pačiu metu. Šios švelnios, melancholiškos ir dažnai nepatogios akimirkos padėjo susiformuoti turtingam bibliotekos audiniui.

Po ilgų metų beveik nepastebimo gyvavimo didžiųjų ąžuolų šešėlyje galiausiai tai įvyko – susiruošta renovuoti Kauno apskrities viešąją biblioteką. Norint tai padaryti, iš pastato teko išvežti visas knygas. Šis veiksmas pareikalavo milžiniškų pastangų ir tikriausiai sukėlė nemažai rūpesčių darbuotojams, dešimtmečius puoselėjusiems beveik nepriekaištingą ekosistemą. Šis procesas atvėrė pastato erdves ir leido patekti į dar neregėtą jo vidinį pasaulį. Pašalinus knygas, bet renovacijai dar neprasidėjus, keletui savaičių bibliotekoje įsivyravo nejaukus sąstingis. Senos knygų lentynos, apleistos savo raison d’être – knygų – liko nepatogiai išrikiuotos erdviose patalpose ir tik kur ne kur joms draugiją palaikė vienas kitas augalas. Milžiniškas piramidės formos sietynas, pagamintas iš trijų tūkstančių vienodų stiklinių cilindrų, ramiai gėrė tuščio pastato tylą ir ramybę. Nesuskaičiuojama daugybė stalčių, kuriuose laikytas visų pastate saugotų knygų registras, tapo mažomis tuščios erdvės talpyklomis. Vaikščiojant po tokį pastatą aplanko keistas jausmas – senas pilkšvas kilimas sugeria žingsnius, kurdamas pojūtį, kad plūduriuoji didžiuliame pranykstančių žinių konteineryje. Pastatas įkvėpė ir sprogo, tarsi rengtųsi išnykti atgal į tuos laikus, kai naujai susiformavusiuose Nemuno krantuose ganėsi mamutai.

Tačiau nesijaudinkite – Kauno apskrities viešoji biblioteka tebestovi ramiai siūbuojančių ąžuolų apsuptyje. Artimiausiu metu ji bus apvyniota balta paklode, žyminčia renovacijos darbų pradžią. Viduje – plikas betonas, griuvėsiai ir dulkės. Balta paklodė paslėps vykstančius darbus, bet išliks įtaigi, net viliojanti. Suvyniota ir iš vidaus transformuojama biblioteka įkūnija plastiškumą, kuris pritvinkęs potencialo, tačiau tokio, kuriame telpa ne tik „sveikieji“, bet ir „nenormalūs“.

Juk pozityvumas ir destruktyvumas yra to paties spektro dalys. Skirtingi plastiškumo procesai ir aspektai nepaliaujamai sąveikauja tarpusavyje, įgalindami tikrovę ir puoselėdami jos įvairovę. Ir jei vieną dieną, kai pastatas nusimes apsauginį apvalkalą, jūs pastebėsite kažką visiškai kitokio, nepanašaus į kadaise pažintą Kauno apskrities viešąją biblioteką, – neišsigąskite. Ji egzistavo įvairiausiais pavidalais, formomis ir pasakojimais. Nuo Eocèno ąžuolų iki architekto Boleslovo Zabulionio idėjų ir prakaituotų statybininkų delnų – Kauno apskrities viešoji biblioteka pasikeitė taip, kaip dar patys nesame pajėgūs suvokti.

Publikacija rengta Kauno fotografijos galerijos žurnalui „Į “, 2021 m.

Iš architekto Boleslovo Zabulionio asmeninio archyvo:

Biblioteka buvo suprojektuota kaip monumentali ir nepajudinama knygų tvirtovė, tačiau dabar atsidūrė kiek nejaukioje pozicijoje. Tokios įstaigos kraustymosi procesas yra jautrus ir sudėtingas  - tvarka, čia veikusi virš trijų dešimtmečių, buvo išardyta, o per šį laiko tarpą suformuotos, smegenų neuronų tinklus primenančios, jungtys nutrauktos, paženklintos, sukrautos į pilkas plastikines dėžes bei sunkvežimiais paskleistos po įvairias mieste esančias saugyklas, viliantis, jog ateityje viską pavyks sujungti iš naujo.

Vaizdai, kuriuos jūs matote šiuose ekranuose, šiandien jau egzistuoja tik išsaugotos atminties pavidaluose: prisiminimuose, sapnuose, istoriografiniuose šaltiniuose, archyvinėje medžiagoje, magnetinėse juostose, serveriuose.

Bibliotekoje praleidę kelias savaites pastebėjome,jog talpyklos tapo vienu iš pagrindinių mūsų darbo įrankių, įgalinusiu tyrinėti archyvus, pasirūpinti skaitmeninėmis kopijomis, stabdyti dūlėjimą ar manipuliuoti laiku. Manome jog talpykla yra nepelnytai istoriškai pražiūrėtas objektas, todėl norėtume pasidalinti savo įžvalgomis bei kelių kitų autorių mintimis, susijusiomis su talpyklos (konteinerio) ir talpinimo idėja.

Ištrauka iš Kaune skaityto pranešimo “Talpykla: įrankis formuoti atmintį bei suvaldyti laiką “, 2021.

“(...)

Nešioklės reikšmę aptarianti mokslinės fantastikos rašytoja Ursula Le Guin, savo populiariojoje esė “Carrier Bag of Fiction”, atkreipia dėmesį į tai kaip buvo kuriamos istorijos atspindinčios galią, smurtą ir karą, pasakojimui dažniausiai pasirenkant objektus tokius kaip ginklai, ietys, lazdos, akmenys. Susitelkiant į herojus kurie kovoja ir skrodžią istoriją kiaurai, tarsi strėlė, pamirštama visai kita istorijos pusė: rinkėjų, puoselėtojų, globėjų. Esėje suponuojama, kad protagonistas gali būti ir tas kurio atributas yra ne ginklas, o talpykla. Ursula nagrinėdama istorijų rašymo, sudarymo, pasakojimo motyvus, bei tai kas turi privilegiją pasakoti istorijas, taip pat aiškiai atskiria vyriškąją ir moteriškąją puses: ietis, lazda, karas – vyriškoji (masculine); indas, talpykla, nešiojimas - moteriškoji (feminine). Žmonijos evoliucijos istorija yra įrankių istorija, bet ne talpyklų istorija, nors galėtų būti kitaip. Ir galbūt įrankiai išstūmė talpyklas iš istorijos ne tik dėl to, kad senosios talpyklos greitai sunykdavo, bet ir dėl aiškaus atskyrimo, kurį būtų galima traktuoti, kaip galios pozicijos išraiška.

Derėtų įvardinti pagrindines talpyklų savybes, kurias savo tekste “Contained within history” išskiria archeologas John Robb:

"1) Talpyklos kuria erdves, kuriose gali būti taikomos skirtingos savybės ir įvykti skirtingi procesai.
(2) Talpyklos žaidžia su laiku, sulėtindamos arba pagreitindamos procesus.
(3) Talpyklos gali paversti savo turinį transportuojamu, taip leisdamos jam peržengti vienos vietos ribas.
(4) Talpyklos atskiria ir sutvarko savo turinį, įvesdamos tvarką ir prieštaraudamos entropijai."

Stalčiai ir saugyklos, pastatai ir bibliotekos, kietieji diskai ir maisto pakuotės yra akivaizdūs talpyklų pavyzdžiai, tačiau ši sąvoka savyje talpina gerokai daugiau.

“Talpyklą galima apibrėžti kaip bet kokį daiktą, galintį neribotą laiką laikyti savyje ką nors kita, izoliuojant turinį nuo išorinio pasaulio poveikio. Talpyklos jokiu būdu nėra priešprieša sandoriui (transaction). Kai kurios iš jų yra skirtos ilgalaikiam saugojimui, t. y. tam tikros rūšies sandoriui, kuris vyksta laike, o ne erdvėje. Kitos yra specialiai sukurtos transportavimui ir išpakavimui. Trumpai tariant, konteineriams būdinga dviguba logika: jie ir įgalina, ir stabdo sandorius. Žodis "kategorija" pats savaime yra konteineris. Kalendoriai vienoje konceptualioje erdvėje talpina ir praeities ir ateities laikotarpius; tą patį galima pasakyti ir apie ir apie rankraščius bei knygas. Konteinerių topografijos viršūnėje yra daiktai, kurie turi kažką, ką iš karto suprantame kaip vidų. “ - tekste “On Containers: A Forum.Introduction and Concluding Remarks.”, aiškina kultūros antropologas Andrew Shryock bei istorikas Daniel Lord Smail.

Istoriškai, poreikį talpykloms, galima sieti su pirmosiomis ugniavietėmis,atsiradusiomis prieš beveik du milijonus metų. Į vieną vietą susirinkusiems žmonėms reikėjo atsinešti maistą bei kitus savo daiktus. Tiesa, daiktinių įrodymų išlikę nėra, nes pirmosios talpyklos sunyko, tačiau tai turėjo būti organinės kilmės medžiagos, tokios kaip išskaptuoti moliūgai, skrandžiai ar tušti stručių kiaušiniai; ryšuliai. Šie primityvūs konteineriai, pagrinde, buvo naudojami transportavimui,o ne laikymui. Žmonėms pradėjus gyventi sėslesnį gyvenimą, talpyklos padėjo ilgiau išsaugoti šviežią sezoninį maistą. Iki šiol jiems to daryti nereikėjo,nes būdami klajokliais, žmonės judėjo kartu su kintančiu klimatu. A. Shryock ir Daniel L. Smail tekste teigiama, jog prieš maždaug 30 tūkst metų norėdami išsaugoti mėsą, žmonės kaip talpyklas naudojo pelkes, o kiek vėliau - prieš 20 tūkst. metų, dabartinėje Kinijoje, atsirado pirmieji moliniai indai, kurie būdavo užkasami,o jų turinys saugomas specialioms šventėms-vakarėliams ir talpino aliejus bei alkoholį.

“Tapyklos įsitraukia į natūralias irimo formas, kurios pačios savaime yra entropiniai procesai. Tačiau šis kišimasis laiko rodyklę veikia įvairiais būdais. Kai kuriais atvejais konteineriai sulėtina laiko tėkmę. Tačiau yra ypatingų konteinerių rūšių, pavyzdžiui, kimči gamybai naudojami indai arba juodos plastikinės komposto dėžės, kurios, sutelkdamos bakterijas ir šilumą, pagreitina irimą. Jei žmonės tūkstantmečius vystėsi kartu su talpyklomis, vadinasi, mes, kaip rūšis, esame įsitraukę į didžiulį, nuolatinį laiko organizavimo ir keitimo eksperimentą. Tikriausiai nėra jokio kito artefakto, kuris taip lengvai ir sistemingai dirbtų su laiku, kaip talpykla.”, tęsia A. Shryock ir Daniel L. Smail.

Talpyklos istorija ir savybės sufleruoja  galimybių, galios santykių bei transakcijų istoriją. Talpykla yra ankstyvasis įrankis kurti politines sistemas, įgalinantis kontrolę, resursų valdymą. Tai yra tiesioginis ir esminis įrankis įveiklinti kapitalizmą,kuris be laikymo ir transportavimo talpų paprasčiausiai neegzistuotų. 19 amžiuje, vykstant prekybos revoliucijai, įsivyravo nauja dominuojanti talpykla – pirkinių maišelis. Pradėjo formuotis ir iki šiol neužfiksuotas reiškinys – nevalingas kaupimas. Tokioje būsenoje žmogus kompulsyviai ir obsesyviai renka nereikalingą šlamštą: butelių kamštelius, laikraščių krūvas ir t.t.

Istorikas Daniel L. Smail savo tekste “Neurohistory in Action, Hoarding and the Human Past” oponuoja mokslininkų bendruomenėse įsigalėjusiai nuomonei, jog tokio pobūdžio kaupimas kyla tik iš defektų biologiniuose, genetiniuose procesuose:

“(...) mokslininkų bendruomenė nevalingą kaupimą aiškina kaip kognityvinės struktūros trūkumus. Pavyzdžiui, kai kurie tyrimai siūlo, kad jei asmuo patiria tam tikros smegenų dalies pažeidimą, yra didesnė tikimybė, kad jis pradės kaupti daiktus. Kiti mokslininkai teigė, kad kompulsinis kaupimas pasireiškia šeimose ir net gali turėti genetinį komponentą. (...) Tačiau jei sutiksime su šia išvada, tuomet, kartu su evoliucijos psichologais, turėsime sutikti, kad kaupimas yra universalus kognityvinis reiškinys, būdingas visoms praeities ir dabarties pasaulio populiacijoms. Tačiau tuo sunku patikėti. Ar galima daryti prielaidą, kad viduramžių Europos valstietis, patyręs tam tikrą prefrontalinės smegenų žievės pažeidimą, būtų tapęs kaupiku? Galėtume tikėtis, kad dešimtyse tūkstančių namų ūkio inventorių, išlikusių iš vėlyvųjų viduramžių Europos, rasime kompulsyvaus kaupimo įrodymų. Aš tyrinėjau didelę šio korpuso dalį ir radau tik šimtus akivaizdžiai beverčių daiktų, pavyzdžiui, senų medinių lentų, sudaužytos keramikos, suplyšusių ar sugadintų drabužių. Buvo daugybė šiukšlių, kurias buvo galima nevalingai kaupti netvarkingose krūvose, tačiau nėra įrodymų, kad jos kada nors buvo kaupiamos.”

Nevalingas kaupimas yra istorijos sukurtas produktas, iškilęs modernių laikų bei industrinių pokyčių akivaizdoje ir iš esmės yra susijęs su augančiu vartotojiškumu. Nors žmonės buvo linkę išsaugoti ir laikyti objektus, tačiau kompulsyvumo aspektas pasireikšdavo patiriant stresą, kapitalizmo struktūrų spaudimą, išgyvenant fizines, socialines ar istorines traumas. Pasak autoriaus, kompulsyvus kaupimas yra ganėtinai tolimas reiškinys nuo prisitaikomojo
kaupimo, būdingo voverėms ir kėkštams, ar Paleolito laikų žmogui. Prisitaikomojo kaupimo modelis, pavyzdžiui, gali būti sezoninis arba sukeliamas tam tikrų įvykių. Sukauptos gėrybės dažniausiai yra skirtos valgyti arba atlikti mainams. Toks kaupimas atliekamas su rūpesčiu ir, dažnai, malonumu. Tuo tarpu, nevalingas kaupimas asocijuojamas su negebėjimu paleisti tam tikrų daiktų. Idėja su savo turtu išsiskirti, tokiems žmonėms sukelia nerimą, išgyvenantys šią būseną tapatinasi su savo daiktų krūvomis. Įrankių ir daiktų gausa bei įvairovė tapo neatskiriama žmogaus gyvenimo dalis, žmogaus tąsa.

(...)

“Į savo būtį prisijungėme daiktus panašiai kaip mūsų tolimi eukariotiniai protėviai įtraukė mitochondrijas, o mūsų genomas absorbavo autonomines virusų DNR grandines. Mes visada buvome post-žmogiški kyborgai. (...) Žmogaus kūnas yra tarsi kontaktinis popierius, lengvai sugeriantis ir atskleidžiantis besikeičiančios materialinės ir socialinės aplinkos paliekamus įspaudus.” - sako Daniel L. Smail.

Savaime suprantama, kad prie šiuolaikinio gyvenimo būdo adaptuojasi ne tik įpročiai ar veiklos, bet ir kūnai, kurie pasak post humanistinės teorijos tampa beveik kyborgiški. Ne tik dėl kūno tąsos per objektus, bet kūno sudėties kurioje atsiranda ne tik organiškų, bet ir dirbtinės kilmės medžiagų. Kūnas tampa neišnykstančių medžiagų talpykla - mikroplastikų archyvu. Mikroplastikai pradeda įsipatoginti mūsų organizmuose ir leidžia spekuliuoti,kad kažkada mes ar kitos gyvybės rūšys mikroplastikus įtrauks į sau būtinų medžiagų sąrašą. Panašiai, kaip prieš 2.4 milijardus metų nutiko stromatolitams staiga pradėjus gaminti, tuo metu vyravusiai gyvybei toksišką deguonį, taip vos nenušluojant visų organizmų nuo žemės paviršiaus. 2021-ųjų pradžioje, Environment international išleistoje studijoje “Plasticenta: First evidence of microplastics in human placenta”, aprašomas tyrimas, kurio metu buvo analizuojamas mikroplastikų kiekis placentose, motinos bei kūdikio kūnuose. Atlikus tyrimą, keturiose placentose iš šešių, buvo rasta iki 12 skirtingų mikroplastiko fragmentų - tai buvo netaisyklingos formos, pigmentais dažytos mikroplastiko dalelės. Analizuojant pigmento pradmenis mokslininkai identifikavo, jog dalis jų buvo naudoti dirbtinėms pakuotėms, dažams, klijams, tinkui, kosmetikos bei asmens higienos priemonėms gaminti. "Tai tarsi kyborgo kūdikis, kurį sudaro ne tik žmogaus ląstelės, bet ir biologinių bei neorganinių darinių mišinys." teigė tyrime dalyvavęs mokslininkas Antonio Ragusa.

Žmogus ištobulėjo kaip rūšis dėka gebėjimo prisitaikyti bei inkorporuoti objektus į savo buitį ir kūnus. Palyginus neseniai žmogaus evoliucijoje įvyko lūžis – žmonės suprato, jog gali keisti ir modeliuoti aplinką, taip ją prisitaikant sau. Plastiškumas leidžia mums keistis bei formuoti save kaip rūšį, kaip visuomenę. Į plastiškumo svarbą ateičiai, dėmesį atkreipė ir Daniel L. Smail, teigdamas,kad “neuro-istorinis požiūris prasideda nuo principo, jog žmogaus smegenys yra gana plastiškos ir todėl nuolat atviros raidos ir kultūros poveikiui. Tai nereiškia, kad smegenis turėtume laikyti baltu popieriaus lapu. Priešingai, tokios įtakos, sąveikaudamos su tam tikromis smegenų ir (arba) kūno sistemomis, gali sukelti nenuspėjamą, į ateitį nukreiptą poveikį.”

Pasak Endel Tulving, atmintį tyrinėjančio kognityvinių neuro-mokslų specialisto, plastiškos žmogaus smegenų sąvybės, bei sąmoningas noras tobulėti, buvo kertinis faktorius įgyvendinti kultūrinę evoliuciją,kurios pasiekti būtų neįmanoma be labai specifinės ir bene tik žmogui būdingos kognityvinės charakteristikos – chronestezijos. Glaustai apibendrinant, tai yra neurokognityvinis gebėjimas leidžiantis save suvokti asmeninėje laiko dimensijoje. Prisiminti/atkurti praeities įvykius ir situacijas, galvoti apie praeitį; taip pat, sąveikaujant su ateitimi, įgalinantis planuoti, tikėtis bei galvoti apie tai kas bus. Kitaip tariant, chronestezija individualų keliavimą laiku paverčia įmanomu.

Nors tikslių ir tiesioginių tyrimų dėl numanomos chronostezijos egzistavimo nėra, tačiau tam tikrų įrodymų galima rasti iš klinikinių atvejų. Viena iš plačiausiai paplitusių istorijų yra apie pacientą K.C., kuriam, operacijos metu, mėginant pašalinti amnezinį sutrikimą, sukeltą smegenų traumos metu, buvo išpjauta dalis hippocampus – 5 centimetrų skersmens, jūros arkliuko formos darinys, esantis apatinėje-vidurinėje smegenų dalyje. Hippocampus yra svarbi limbinės sistemos dalis ir atlieka erdvinės atminties bei navigacijos, ilgalaikės bei trumpalaikės atminties konsolidacijos funkcijas. Po operacijos, pacientas K.C buvo sąmoningas, galėjo bendrauti, kalbėti, suvokti pasaulį ir save. Pacientas neturėjo problemų su momentine atmintimi, tačiau pašalinus hipokampusą jis negalėjo prisiminti nieko, kas yra įvykę praeityje – K.C. buvo nepajėgus keliauti asmeniniu laiku atgal bei planuoti ir įsivaizduoti ateitį. Paklaustas ką pacientas planuoja veikti rytoj, atsakė “tai kas atrodys tinkama”. Panaikinus sąmoningą praeities ir ateities suvokimą jis galėjo tik protiškai suvokti laiką, tačiau negalėjo jo patirti. Kadangi K.C. turi suvokimą apie “aš” dabartyje”, jo sunkumus siejamus su asmeniniais praeities ir ateities prisiminimais, galime sieti su nefunkcionuojančia chronostezija.

KAVB bibliotekos saugyklose esančios knygos nėra rūšiuojamos pagal žanrus, išleidimo metus ar abėcėlės tvarką - visos čia sukauptos kopijos yra žymimos pagal jų formatą (dydį). Knygų bibliotekoje paprasčiausiai yra per daug, kad būtų galima įdiegti labiau sofistikuotą sistemą, tad kiekvienai knygai atsitiktinai sugeneruojamas unikalus kodas. Šis principas tirpdo įprastą, chronologiškai ar linijiškai suprantamą informacijos saugojimo būdą ir sufleruoja apie plastišką ir belaikišką atsitiktinumu grįstą, spekuliatyvų duomenų tekėjimą. Čia bibliotekos saugyklos veikia tarsi Hippocampus.

Manome, kad jei planuojama renovacija nebus atlikta pakankamai atidžiai, yra rizikuojama pažeisti šias, visiems miestiečiams priklausančias, kolektyvines smegenis. (...)”

Trečiajame, metalinėmis konstrukcijomis į dvi dalis padalintame saugyklos aukšte yra saugoma apie 300 tūkstančių periodinių leidinių, talpinančių kasdienybės įrašus, renkamus nuo 19 amžiaus pabaigos. Spekuliatyviai konstruojant pasaulį, kuriame kūrėsi naujoji biblioteka, išanalizavome KAVB projektavimo ir statybų laikotarpiu publikuotus, mokslo populiarinimui skirtus leidinius (tokius kaip Mokslas ir gyvenimas, Mokslas ir technika, Statyba ir architektūra, Žmogus ir gamta) Šie žurnalai ir laikraščiai, nors ir taikėsi į išsilavinusią auditoriją, tačiau vistiek buvo gausiai cenzūruojami, kupini melagingų žinių, netikrų faktų. Čia galėjote išvysti jau ne už ilgo pasirodysiančius skraidančius automobilius, ar pasigilint į dietą sudarytą žmonėms planuojantiems savo gyvenimą leisti marso kolonijoje.

Leidiniai laviruojantys tarp mokslo ir pseudo-mokslo, kartais net ezoterikos, tarsi virsta moksline fantastika, nutiesiančia kelią netradicinėms priemonėmis vedamam tyrimui ir leidžiančia pasinerti į spalvingas, kosminio amžiaus saulėlydžiu nutviekstas, švino prisodrintas, optimistine didaktika dvelkiančias publikacijų krūvas. Netrukome pastebėti ryšį tarp visuomenę ištikusios kolektyvinės traumos, vyravusio deficito ir noro spekuliuoti apie netrukus užgriūsiančią pažangią ateitį.

[meditation #1] to lift the leg of a horse

Whether we speak of a horse, a lover, a tree, or yourself, to care for the living is to care for a body. Everybody is an archive, a vulnerable accumulation of history subject to deterioration and decay. But not every archive is a body.

If you ever take horse-riding lessons, you’ll first learn about caring for the body of the animal. To begin with, you’ll need three brushes and a hoof pick. There’s a round rubber brush that looks like it would give a good massage – you use that to loosen the matted hair and dirt. Next you take a hard, bristled brush that looks like a big bath scrubber, and use that to carefully work out any dried sweat and dust, especially where the saddle has been. And then you take the softest brush, making loose circles over the whole body, following the pattern of the coat, giving it a light sheen, and drawing out the natural splendor of the horse’s muscular physique. Lastly, and this is the most difficult for beginners, because it involves standing at the rear of the horse and actually picking up the horse’s leg, you take a metal pick to confidently dig into the hoof and clean out any gunk that may have gotten lodged in there – manure, hay, small stones, dirt.

Forest defenders have propagated the analogy of forest as library in an effort to break down the persistent and misleading nature-culture divide. Trees are heavy volumes, holding countless generations of lived experience, but we fail to lift them from the shelves, and thereby lose access to their contents. We, readers of words, scanners and scrollers of pages, are barely literate when it comes to reading the autobiographies of trees. We fail splendidly! Only with careful observation (love) is greater literacy possible. Tree rings sing the blues, and we can learn to hear a story of drought and hard times. A hollowed-out trunk might betray the past presence of insect populations, small animals or fungi. And one can always try to acknowledge how prolific, rhizomatic networks of roots and mycelium are busy writing great sagas even if their language is still untranslatable. But gentle arborists aside, most of us have great difficulty learning about why an oak tree branches out one way and not another, and what that branching communicates. Learning from any archive (horse, lover, tree, yourself) might more precisely mean learning from the multitude of decisions a tree makes to branch out at a specific time and place.

Bodies sit, stand, study, wander, and drift off while striving for a specific type of literacy. A building is moved and removed, briefly hinting at a deep primordial silence. Volumes too, are moved, and removed; sometimes no one even notices. Buildings and trees stand and fall whether or not anyone is there to observe them. History is defined by violence, but that doesn’t constitute a crime, and there is no place for witnesses. 

A library, when it is considered to be static and fixed, is incapable of making decisions, and is subjected to the elements: destructive forces such as fire, floods, earthquakes and tsunami, or subtle energies that cause slight, unnoticeable differences. Forgetfulness, shortsightedness, carelessness, or neglect can cause such a library to bend, and sometimes even bring it to its knees. But following the line of the forest defenders in the opposite direction, what if libraries (not only forests, but also buildings) are expansive, uncontained organisms involving all of their temporary residents in various ways – people who come to borrow a book or use a computer, plants sharing the same breath with receptionists, soil microbia nourishing basement files, the occasional mouse, and silverfish eating the glue in spines of books? Libraries too, live, move, die, and have the potential to fall apart for lack of love. 

Lifting a horse’s standing leg to clean out the hoof, it should be emphasized, doesn’t require strength, but instead depends on being able to read and understand subtle communication cues from the horse. It’s a coaxing more than a lifting, and knee will bend reflexively if the choreography is just so.

Marianna Maruyama, 2022